Kalnus atradau tik būdamas 40-ties metų. Vėlokai, bet ne per vėlai. Ir su laiku aistra užsidegė tiek, kad neįsivaizduoju metų be keleto kelionių į kalnus. Žiemą – slidinėti, vasarą – keliauti. Kartais bėgti. Praėjusią vasarą įveikiau vieną sudėtingiausių iššūkių. Apibėgau aukščiausią Europos viršūnę – Monblaną. 177 kilometrai.

Žemiau sudėjau įspūdžius. Noriu pasidalinti su kalnų fanais.

Vienas didžiausių gyvenimo fizinių išbandymų – 2023 m. 20-metį minėjęs „Ultra Trail du Mont Blanc“. Be abejonės, pats garsiausias ultra bėgimo bekele renginys pasaulyje. Varžybos įvairiose distancijose tęsiasi visą savaitę, o tikras perlas yra UTMB distancija – oficialiai 172,9 km su 10 053 m vertikalių metrų. Mano ir kolegų išmanūs laikrodžiai finiše parodė daugiau – 177,5 km.

Varžybų protokolas rodo, kad 2023 m. bėgimą aplink aukščiausią Europos Monblano kalną pradėjo 2693 bėgikai, finišą pasiekė beveik tūkstančiu mažiau – 1757, bet dar 16 iš jų nesutilpo į laiko limitą – 46:30 val.

Man pavyko pasimėgauti. Turėdamas kuklų 1070 numerį (numeriai kažkiek atitinka reitingą) finišą pasiekiau per 32:52 val. būdamas 292 vietoj! 50–54 m. amžiaus grupėje tarp 281 finišavusio buvau 17 vietoje. Vis dar esu euforijoj dėl pasirodymo. 

Laimė loterijoje ir pasirengimas Lietuvoje

UTMB distancija prasideda ir baigiasi Prancūzijos kalnų kurortų karaliuje – Šamoni miestelyje. Apibėgamas Monblanas iš Prancūzijos per Italiją, Šveicariją ir sugrįžtant į Prancūziją. Teisę startuoti gauna laimėjusieji šią galimybę loterijoje (6 į vieną vietą!) ir organizatorių sukviesta dalis pasaulio stipriausių ultra bėgikų.

2023 m. sausį sužinojau, kad laimėjau loterijoje. Iki šiol manau, kad neapsieita be Dievo piršto. Nebuvau įsitikinęs, kad teisingai užpildžiau dokumentus ir UTMB patvirtinimo laiškas mane užklupo jau susidėliojus visai kitus sezono planus ir net ramiai susimokėjus mokesčius už kitą rugsėjo bėgimą Šveicarijoje (teko jį atšaukti). Kažkaip lengvai viskas gavosi. Tikrai galvojau, kad loterijoje teks bandyti laimę ne vieną kartą, kol pasiseks.

Bet dėl dalyvavimo abejonių nekilo. Šeima palaikė. Žmona Marija suorganizavo kelionę. Nupirko bilietus, viešbutį. Jaučiausi kaip pusiau-profesionalas, kuriam tik reikia ruoštis, o logistiniais dalykais pasirūpina komandos vadovė.

Taigi, ruošiausi. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kaip rengiausi? Trenerio neturiu, planuojuosi pats. Bėgiojau, plaukiojau. Ruošiausi fiziškai, nors puikiai supratau, kad didžiausias krūvis bus psichologinis.

Prisipažinsiu, likus trims savaitėms iki UTMB, pagrindinę 4 dienų įkrovą „pasiskolinau“ iš pasaulio ultra bėgimo čempionatui besirengusio bičiulio Valdo R. Jam Lietuvos ultra korifėjus Gediminas Grinius buvo davęs žvėrišką pratimą – 4 dienas iš eilės po 2500 m sukilimo Sapieginėje! Kur pakilimo vos 50 m per kartą! Tai reikia lipti į tą kalną 50 kartų per treniruotę. Man tai užtrukdavo iki 4:30 val. Bet atskleisiu – tas bjaurus lipimas labai padėjo psichologiškai. Išmokau lipti net tada kai nuo lipimo seniai norisi vemti.

Į Prancūziją nuvykome 4 dienos iki UTMB varžybų, tai ten pirmą kartą šiemet išėjau į tikras Alpes. Prasibėgau antradienį 11 km (770 m sukilimo), ketvirtadienį 7 km (360 m sukilimo) ir penktadienį 18:00 startavau UTMB.

Treniruočių kalnuose trūko, dėl to dešinė čiurna antroje distancijos pusėje pasidavė (neišsukau jos, ji tiesiog po 100 km neatlaikė ilgo stabdymo ant akmeninių nuokalnių). Ir keturgalviai šlaunų raumenys per UTMB verkė. Bet kad taip bus puikiai žinojau dar iki starto – Lietuvoje bėgimo žemyn („downhilinimo“) neištreniruosi. Neįmanoma. Nėra ilgų nuokalnių.

Lenktyniauti nusprendžiau tik po 5 val. bėgimo

Rugsėjo 1 d. 17:30 stovėjau UTMB starte tirštoje ir margoje viso pasaulio bėgikų minioje Šamoni centre. Ant pečių bėgimo kuprinė su geliukais, energiniais gėrimais ir privaloma įranga. Ji tokia: dvi gertuvės (apsidraudžiau ir nešiau tris), neperšlampama striukė, kepurė, pirštinės, bėgimo kelnės, neperšlampamos kelnės, džemperis, šilumą atspindinti paklodė (survival blanket), medicininis bintas, du žibintai su dviem pakaitinių elementų paketais, mob. telefonas su įjungta sekimo programėle, speciali stiklinė (maitinimo punktuose jokių stiklinių nebuvo, reikėjo turėti savo), asmens dokumentas. Nieko papildomo neturėjau. Visą įrangą kroviau ne tik į kuprinę, tam turėjau ir bėgimo diržą. Visa laimė, kad prieš startą atšilo ir nebereikėjo krautis privalomų papildomų daiktų šaltam orui.

18:00 val. beveik 2700 žmonių pasileido Šamoni gatvėmis. Tiksliau pasileido lyderiai, o mes ėjome. Buvo per daug bėgikų ir žiūrovų vienoje vietoje. Takelis prabėgti per siauras. Palaikymas, suteikiantis sparnus. Kažko panašaus gyvenime nebuvau patyręs. Pirmus 10 km palaikančių žmonių buvo visur. Dėl to buvo ypač sunku laikytis savo plano – neleisti pulsui pakilti aukščiau 135 tvinksnių per minutę. Prilaikiau save, kiek galėjau, net į nedideles įkalnes eidavau, jei pulsas buvo per didelis. Leidau kitiems mane lenkti.

UTMB startas dėkingas 7–8 km palyginti lyguma, tik po to prasideda pakilimai. Ir pirmos maitinėlės. Visoje trasoje jų buvo 14. Stojau visose, pildžiausi vandens (3 x 0,5 litro). Visose buvo energetinių vaflių ir batonėlių. Kas supaprastino maisto planą. Esu neišrankus maistui. Savo atsargų beveik neišnaudojau.

Po pirmo pakilimo apie atėjo ir pirma ilga nuokalnė, jau nuo jos kojų raumenis saugojau kiek tik galiu, žinojau, kad kojos „pareis“, bet norėjosi, kad tai nutiktų kuo vėliau. Paradoksas, bet kalnuose žymiai daugiau pavojaus kyla leidžiantis, nei kylant. Tiek bėgikams, tiek ir alpinistams. Pirmos nuokalnės pabaigoje sutemsta, bet negi pilnu greičiu bėgdamas trauksi žibintą? Ne, nes niekas netraukia. Laimei, nusileidau be incidentų.

21-am km įbėgame gaudžiantį Sent Gervais miestelį. Koks palaikymas! Jaučiuosi žvaigždė. Neilgam. Išeinu iš miestelio ir prasideda pirmoji naktis kalnuose. Tiksliau išeiname. UTMB toks didelis renginys, kad visus 177 km aplink buvo kitų bėgikų. Nebūni vienas. Nepatirtas jausmas.

Minėjau, šiemet nebuvau kalnuose ir dėl to turėjau baimių dėl adaptacijos aukštikalnėms, nes startas apie 1200 m aukštyje, o didelė bėgimo dalis buvo apie 2000 m, užkopiant ir iki 2500 m aukščio. Ačiū Dievui, organizmas kalnuose veikė kaip ir Lietuvos lygumose!

Atėjo pirma naktis o su ja ledinis naktinis vėjas, rūkas po 40-ojo kilometro. Visi puolė rengtis. Ypač „apsitūlojo“ pietiečiai. Aš ne. Juokinga, bet po persirgto erkinio encefalito pasidariau tolerantiškas šalčiui. Striukę apsivilkau gal 60-tam km, kai ėmė šalti rankos. Bet pirštinių, kepurių, džemperių ir kitų šildančių daiktų per visą bėgimą taip ir neišsiėmiau. Šiluma suteikia komfortą, o aš į UTMB ne komforto atėjau.

Jau nuo starto buvau nusprendęs, kad į UTMB žiūrėsiu kaip į kelionę. Nesivaržiau su šalia bėgančiais. Buvau savo, o ne jų kelionėje. Prieš startą sau galvoje turėjau parengęs du variantus – bėgti kaip žurnalistui (foto, video, garsiniai konspektai), arba bėgti rezultatui. Prieš startą buvau linkęs į pirmą variantą. Bet aukštikalnės organizmo neveikė neigiamai ir bėgosi per gerai, kad būčiau žurnalistu. Galų gale juo aš ir taip būnu kiaurus metus! Taigi nuskuodžiau. Ir priėmęs sau tą mintį kokiam 30-am kilometre ėmiau lenkti vis daugiau varžovų. Po finišo pažiūrėjau, kad tuomet iš devinto šimtuko pakilau į aštuntą, septintą, šeštą.

Vis tik į pirmos nakties pabaigą jau jaučiausi apsiblausęs, sulėtėjęs. Labai pagelbėjo išaušus rytui 80-am km pasiektas Italijos Courmayer miestas ir ten paliktas „drop-bagas“ . Nors labiau padėjo psichologiškai, nes iš jo išsiėmiau tik sausus marškinėlius ir porą paruoštų gertuvių su energiniu gėrimu. Bet jau ėmiau valgyti ir „normalų“ maistą – labiausiai tiko makaronų sriuba. Vietoje kavos suvalgiau geliuką su kofeinu (tokį pirmą). Ir kažkaip naktinis nuovargis nunyko. Prasidėjo diena ir nauji nuotykiai.

Organizatorių nuotrauka

Apie legalų dopingą

Taigi 8 val. ryto, praėjo maždaug 14 val. po starto. Italija. Palaikymas čia šiltas, bet jau ne grandiozinis kaip Prancūzijoje. Artėjame prie 100 km. Pulsas nusistovi 115–135 tvinksnių per minutę. Laikosi be pastangų. Kartais priverstinai tenka jį kilstelėti. Pamažu prisitaikau prie naujo, lėtesnio tempo. Lėtėjame visi. Aš gal kiek mažiau nei aplinkiniai, nes po truputėlį kylu turnyro lentelėje. Į 500-uką. Bet apie tikslias vietas sužinojau tik po finišo, peržiūrėjęs savo bėgimo duomenis. Iki to mažai supratimo turėjau kelintas esu.

Taigi 100 km įveikta. Saulė pradeda spiginti ir kaitinti. O čia dar įžengimas į Šveicariją ir Grand Vol Ferret įkalnė. Iškirtusi kone visus. Atėmusi paskutinės jėgas. Po jos net žemyn judėti buvo sunku. Teko ieškoti paskutinių valios trupinių. Ne, pasitraukti iš UTMB nė minties nebuvo. Niekada. Bet mintys, kad „velniop visą lenktyniavimą ir iki finišo eisiu sau tik pėsčias“ jau aplankė.

Su Marija buvau sutaręs, kad pirmą naktį jį manęs nelydės, o pasitiks 127 km. Taigi Marija ten laukė, o aš jau dar lėtesnis po minėto Grand Vol Ferret šturmo atslinkau į maitinėlę La Fouly, Šveicarijoje. 108 kilometre. Buvo jau 14 val. dienos (po starto praėję 20 valandų). Tiesa, nuoširdus šveicarų palaikymas vėl įjungė bėgimo režimą. Maitinėlėje atlikau tradicinį ritualą – vanduo, arbūzas, apelsinas. Ir... nesuprantu kodėl pirmą kartą užsiprašiau „kolos“. To planuose nebuvo. Žinau, kad „kola“ suteikia trumpalaikį efektą, bet po to galima kristi į gilią duobę. Bet ar tai rūpi „bėgomanui“ po 100+km ir 20+ val.?

Išgėriau dvi stiklines dideliais gurkšniais, išėjau ir pradėjau judėti toliau. Žinojau, kad sekančioje Champex-Lac maitinėlėje jau laukia Marija ir... pasileidau pas ją. Bėgte! Šuoliais! Iki šiol nesuprantu, kas tai buvo. Naujasis aš įsijungė į trasą! Likusią dienos dalį (apie 5 valandas) buvau sunkiai sustabdomas. Greitai judantis „zombis“. Įsitvirtinau greičiausiųjų 400-tuke ir imu belstis į 300-tuką (o prieš startą sakiau, kad būtų puiku, jei būčiau bent 999-tas).

Marija pasitiko įsibėgėjusį „zombį“ ir apgaubė jį rūpesčiu, pamaitino (jos moliūgų sriuba, ryžiai, džiovinti vaisiai), pripildė gertuves energiniais gėrimais. Ir taip kelias maitinėles iš eilės bėgau pas Mariją, kad ji manim pasirūpintų.

Valgyti energinių batonėlių, geliukų seniai negalėjau. Skrandis veikė puikiai (iki šiol niekada nėra nuvylęs), bet nesinorėjo to saldumo. Užtat skrupulingai tikrinau, kad gertuvėse netrūktų skysčių. Ir gėriau, gėriau, gėriau. Bei dėjau į burną druskos kapsules.

Taip prisikasiau iki antrosios nakties ir maždaug 155 km. Vėl sugrįžtame į Prancūziją. Kur nebėgantys žmonės antrą parą šventė mūsų bėgimą. Paskutinį kartą pasikroviau Marijos energijos (Vallorcine maitinėlėje) ir pasileidau į naktį. Gaila tik, kad išbėgęs netrukus sugebėjau sužaisti... „Flinstounų futbolą“ ir iš visos jėgos įspyriau į akmenį. Pirštai šaunuoliai atlaikė. Nagai cyptelėjo ir raportavo, kad paliks mane po poros mėnesių. O ir taip ant depresijos ribos buvusi dešinė čiurna šį iš anksto nesutartą veiksmą priėmė asmeniškai. Sukaukė iš skausmo ir užsisklendė savyje.

„Greitasis zombis“ pamažu ėmė tapti šlubu „lėtuoju zombiu“. Visa likusi naktis (apie 6 judėjimo val.) buvo vidinė kova tarp šių dviejų zombių. Aš šią kovą stebėjau iš šalies. Buvau pernelyg pavargęs, kad į jų ginčą kiščiausi. „Greitojo zombio“ garbei galiu pasakyti, kad jis nepasidavė iki pat finišo ir laikas nuo laiko priversdavo mane bėgti. Užtat „lėtasis zombis“ karaliavo nuokalnėse.

Dešinė čiurna pasakė „man gana, eik po velnių“ ir teko su tuo taikytis. Kiek žmonių aplenkdavau įkalnėse ir retose lygumose, tiek pro mane prašvilpdavo nuokalnėse. Bet finišas artėjo! Iš lėto taip, labai iš lėto, nenorom, bet artėjo. Tik dabar ėmiau galutinai įsisąmoninti ir suvokti, kad vietoje planuoto finišo 10-tą val. ryte (vėliau pakoreguoto į „drąsų“ 8-tą val. ryte), aš galiu finišuoti prieš 3-čią val. ryto! Bet tam reikėjo prašyti „greitojo zombio“ pagalbos. Jis nesibrangino, padėjo. Sutarėm taip – kuo anksčiau būsim, tuo greičiau galėsim pailsėti. Teko imtis labai stiprios ir man skausmingos prievartos prieš dešinę čiurną (dėl to ji man kelias savaites keršijo, bet po suteiktos ramybės jau atsigauna).

Likus dviem km pasitikusi ir šalia iki finišo pradėjusi bėgti Marija vėl užaugino sparnus. Marija bėgo šalia su žieminiu paltu, o aš striukės antrą naktį taip ir neapsivilkau. Nežinau kelintas tai buvo „antrasis kvėpavimas“ per šias 33 val. Tiksliau 32:52 val. Per tiek atsidūriau Šamoni kurorte ir finiše. Pilname nemiegančių ir mūsų bėgimą švenčiančių žmonių.

FINIŠAS! (Pagalvojus, paprastas žodis. Septynios raidės. Bet kiek į tai sudėta! Net rašant dabar šį žodį ašaros kaupiasi).

Po finišo pasitikusiems mieliems lietuviams kolegoms Rimai, Ramutei, Gedui, Aurimui (ačiū už skaniausią pasaulyje nealkoholinį alų!) sakiau – „varom į diskoteką!“ Įsivaizdavau įsijungęs turbo judėjimo režimą. Aha. Praėjo kokios 10 minučių po finišo ir jau vos bepajudėjau. Organizmas atvėso ir ėmė reikalauti horizontalios būsenos.

Organizatoių nuotrauka

Kai kojos nebeneša – neša pozityvios mintys

Pabaigai. Kas padėjo vienu ypu per 32:52 val. įveikti 177 km ilgio UTMB distanciją? Be miego, be „lūžimų“ ir geros nuotaikos?

Aišku, pirmiausia SVEIKATA, FIZINIS PASIRENGIMAS, NUOLATINĖS TRENIRUOTĖS. Norint patekti į UTMB jau turi būti įrodęs, kad gali sėkmingai įveikti ilgas distancijas. Bet ko ten nepriima.

Bet tik fizinio pasirengimo ir sėkmės loterijoje neužtenka. Čia man ir prasideda pats įdomumas. Nes gerai fiziškai parengtas kūnas yra tik proto ir valios užduočių vykdytojas.

RAMYBĖ. Be ramybės bėgti daugiau nei 30 val. negalėčiau. Juk saugau savo kūną, kojas ilgose distancijose? Tą patį darau ir su galva. Saugau ją nuo niekur nevedančių minčių: lūkesčių, pergyvenimų, susierzinimų, abejonių. Jie niekur neveda. Ko man reikia ultra bėgime? Galvoti apie sekantį žingsnį. Ne apie žingsnius už 10, ar 100 km. Apie šį konkretų žingsnį. Jei apkraučiau galvą bereikalingas dalykais, abejoju, ar ji man padėtų tada kai labiausiai reikia. Nes būtent galva turi sureguliuoti treniruočių įdirbį. Prilaikyti, kai norisi lėkti. Stumtelti, kai kojos šaukia, kad daugiau nebegali. Priminti, kad metas valgyti, gerti.

POZITYVUMAS. Jis mane neša į finišą. Ieškau pozityvo! Net ir pats stačiausias kalnas, ar nuokalnė kada nors baigsis. Kaitina saulė? Bet juk tai geriau nei ledinis šaltis! Ledinis šaltis? Kaip gerai, kad turiu kepurę, pirštines! Ir t.t. Net ir pačioje sunkiausioje akimirkoje ieškau galbūt pačios mažiausios ir vienintelės, bet būtinai pozityvios minties!

DŽIAUGSMAS ŠIA AKIMIRKA. Kiek įmanydamas stengiausi to nepamiršti. Džiaugiausi, kad bėgu. Džiaugiausi, kad kenčiu. Džiaugiausi, kad šąlu. Juk aš būtent to norėjau! UTMB vyšnia ant torto. Vainikuojanti sunkų darbą treniruotėse. Todėl kiekviena sekundė iš tų 33 val. yra unikali ir nepakartojama, verta džiaugsmo. O finišas iš viso yra stebuklinga vieta!

DĖKINGUMAS. Sunkiausiais momentais stengiuosi nepamiršti dėkoti Dievui, kad į šią nesąmonę palydėjo. Nuoširdžiai dėkingas artimiesiems, kad palaiko. Buvau dėkingas visiems UTMB dalyviams, kad bėga šalia ir tuo mane motyvuoja bėgti. Dėkojau žiūrovams, kad atiduoda savo energiją, kad aš bėgčiau. Dažnai dėkingas iki ašarų.

Pabaigai dar keletas pastebėjimų:

MIEGAS. Atvykom prieš keturias paras, tai iki varžybų atsimiegojau. UTMB yra patogus tuo, kad pradžia 18:00, tai startavau po poros valandų pietų miego (grįžtame prie ramybės. Kitaip juk neužmigčiau). Dėl to pirma bėgimo naktis nebuvo sunki.

Dėl antros nakties čia jau tiksliai neatsakysiu. Reiktų klausti anų – „greito ir lėto zombių“ – kas ten tarp jų vyko. O jei rimtai, labai norėjau kuo greičiau į finišą, kad galėčiau ramiai išsitiesti. O distancijoje kiekvienas prisėdimas, ar prigulimas būtų mane nuo finišo tolinęs. Todėl jokio noro nulūžti ir pailsėti iki finišo nebuvo.

Nors pakeliui miegančių mačiau daug. Sakyčiau, tai buvo mano koziris. Maitinėlėse aš užtrukdavau trumpiau nei daugelis. Įdomus psichologinis momentas: bėgu 3–4 val. iki kitos maitinėlės, ten pabūnu 5–7 min ir vėl pasirengęs ir noriu bėgti 3–4 val.! Noriu nuotykio! Ir taip keliolika kartų iš eilės! Nebandžiau suvokti didžiųjų atstumo skaičių, suvokiau tik mažus. Tai gelbsti.

Į UTMB tikrai noriu grįžti. Labai norėčiau kitą kartą bėgti 177 km su Marija. Ir patirti nuotykį kartu. Ji sakė, pasirašys.

Organizatorių nuotrauka

Organizatorių nuotrauka