Kai Alpių kurortai uždaryti, kai kurie kalnų fanai atsigręžia į Švediją. Apie šios šalies kalnus kalbame su beveik metus čia gyvenančiu ir dirbančiu slidinėjimo instruktoriumi, nuotykių ieškotoju, „Robinzonu“ – Linu Samaška.

Jis šiuo metu keliauja po skirtingus Švedijos kurortus ir juos pažįsta bandydamas skirtingą slidinėjimo inventorių ir čiuožimo stilių, kartu derindamas ir instruktoriaus darbą. Nors dėl pandemijos šiokie tokie ribojimai yra, slidinėjimo kurortai plačiai atidaryti ir daugelis paslaugų, kaip restoranai, inventoriaus nuoma, veikia. 

Pasak Lino Samaškos, čia gali gerai leisti laiką slidinėdamas taip, kad kojos nepavargtų. Tačiau norinčius klajoti po skirtingas trasas, perspėja, kad to greičiausiai padaryti nepavyks. Trasos, palyginus su Alpėmis, trumpos, ir čia nėra tokios išvystytos keltuvų infrastruktūros. Iš kitos pusės, kai nėra tokių galingų slėnių, natūraliai susiformuoja puikios sąlygos išbandyti slidinėjimą bekele.

Nuo praėjusio pavasario esi Švedijoje. Kaip čia atsidūrei?  
Nemėgstu, kai kas nors varžo mano laisvę. Pandemijos pradžioje Lietuvoje ir pasaulyje nesimatė gerų perspektyvų, ir Švedija buvo viena iš tų, kurioje rodėsi bent artimoje ateity laisvės bus daugiau. Be to, Švedija seniai mane viliojo, norėjau ją pažinti, bet buvo vis atidedama ir atidedama. O praėjusių metų kovą tai buvo vienintelė šalis, kur galėjai slidinėti, kartu užsidirbti, likti keliauti - tad sudėjus visus faktorius į vieną, sprendimas kilo natūraliai. 

Ar esi slidinėjęs Švedijoje anksčiau? 

Nors šimtus kurortų pasaulyje išmaišęs, bet Skandinavijos iki šiol beveik nepažinau, tik vasarą keliavęs.  Buvo tokia vidinė legenda. Dar prieš gerų dvidešimt metų vienas klientas parvežė nušiurusį Are slidinėjimo kurorto žurnalą – reklaminį bukletą. Ir ta Are pasirodė tokia mistinė, užsinorėjau į ją. Bet kiek keliavau, kiek vyko varžybų, iki Are kaip nenuvažiuoju, taip nenuvažiuoju. Todėl pirmas dalykas, kurį padariau atskridęs į Švediją - variau į Are. Ir antrą kartą, ir trečią kartą čia jau pabuvojau.
Dabar mano mini svajonė išsipildo. Darau safarį ir pažįstu Skandinaviją nuosekliai visais aspektais. Kolkas esu judėjime. Nedarau analizių, bet jau susipažinau su kokiu dvylika Švedijos kurortų.

Ir koks įspūdis susidaro apie kurortus? Kur verta keliauti? 
Faktas, kad lyginat su Alpėmis, kurortai yra žemesni, trasos trumpesnės. Dirbu su slidininkais daug metų, ir akivaizdu, kad lietuviai mėgsta, kai yra daug trasų, noriai turistauja.  
Aš galiu visą dieną džiaugtis viena trasa, joje slidinėti skirtingu inventoriumi, tobulinti save. Bet kitiems reikia aukštų gražių kalnų instagramo nuotraukoms, daug keliauti po kalnus skirtingomis trasomis, ir faktas, kad Švedijoje to negausi. Nes nėra tokių galingų slėnių, nėra tokio keltuvų tinklo. Čia gali gerai leisti laiką slidinėdamas taip, kad kojos nepavargtų. Trasos tokio ilgumo ( arba tokio trumpumo), kad jose kojų nenužudysi (juokiasi). Kokie trys kilometrai – ilgųjų trasų vidurkis.

Jei norite daugiau kilometrų, daugiau trasų, rinkitės kurortus, kurie yra grupėse. Didžiausias ir populiariausias Švedijoje - Are priklauso grupei „Skistar“, ir su vienu ski pasu gali slidinėti skirtinguose kurortuose: Are, Duved, Björnen, Tegefjäll.
Legendomis apipintas Sälen, taip pat jungia keturis kurortus. Jei standartiškai slidinėji šešias dienas, kasdien galima išbandyti po naują kurortą, o paskui dvi dienas dubliuoti tai, kas labiausiai patiko, ar ko nespėjai. 

Mačiau tavo įrašą, kur čiuoži miškeliais. Kokios galimybės bekelės megėjams? 
Švedija jiems tuo dėkinga, kad neturi gilių slėnių. Padarius klaidą, nereikės kapstytis savaitę iš sniego kol grįši, ar įnėrus kažkur, nereikės važiuoti taksi 150 kilometrų, kad pasiektum namus palikusius už kalnagūbrio. 
Čia iš trasos pakankamai lengvai gali išnerti į miškelį, o iš jo atgal grįžti į trasą. Puikios galimybės atsargiam mokymuisi. Norintys pabandyti čiuožti bekele, tai gali padaryti be didelio streso. Gali išlįsti iš trasos tik kokį metrą, kad patirtum puresnį sniegą, o gali nerti į miško tankmę ir...  
O Are išvis platu, visi pamišę dėl to. Kaifuoja, plaukioja. Nori, laukais palaidais plaukais. Nori, į mišką. Nori tranzitą pasidarai tarp trasų. Švedijoj naudojamas daugiau ar mažiau „laisvamaniškas“ inventorius – freeride, touring, skialpinizmo tipo slidės ir įranga. 

Gaji nuomonė, kad Švedijoje slidinėti labai brangu. Ar tiesa?
Taip, tą stereotipą mes turėjom ir turim. Maistas ir gėrimai restoranuose – šiek tiek brangesni nei ant kalno Alpėse, pavyzdžiui pica kainuoti gali 16, alus – 8 eurus. Ski pasas kainuoja panašiai kaip Alpių kurortuose , bet už tą sumą gauni gerokai mažiau kilometrų.
Jeigu žmogus važiuoja ekonominiu režimu, irgi galima išsisukti. Anksčiau buvo atidarytos tokios kaip trobelės, tentai ( šved.Värmestuga), kur ir kojas susišildai, ir kavos išsiverdi.  Dabar dėl Covid ne visur jos veikia. Vienuose kurortuose visos uždarytos, kai kur dirba kas antra, o kai kur - be jokių apribojimų. Bet ir tada sprendimų žmonės randa: kas lauke, gali ir laužaviete lauke pasinaudoti, kas iš termosiukų, kas į mašiną sulenda ir pavalgo. 

Sakai, kad ne visos „susišildymo vietos“ veikia. Kokie dar įvesti ribojimai ir pastebimi pasikeitimai susiję su Covid?
Komercinės įstaigos, kaip įrangos nuomos punktai, restoranai, kavinės dirba pilnu pajėgumu. O keltuvų sistema veikia skirtingai. Vienuose kurortuose oficialiai nurodo, kiek žmonių turi keltis keltuve, kituose – jokių ribojimų. Bet eilėje žmonės susižvalgo ir mato, tu nori distancijos ar ne. Per galvą vienas kitam nelipa, solidarizuojasi, iš vieno akies mirksnio supranta, kokiu atstumu laikytis nuo kito slidininko.
Ten kur srautai didesni, kur susidaro eilės prie keltuvų, kurortai papildomai administruojami, eilės susegmentuotos, padarytos tinklais, gyvatėlėmis, tarp eilių tarpai. Dirba daugiau personalo, kuris skirsto, ir į keltuvą leidžia iš skirtingų pusių. Anksčiau į gondolą įsisprausdavai arba ne, o dabar jau kontroliuoja žmonių skaičių, žiūri atstumus, ar iš vieno namų ūkio ir panašiai. 
Su medicinėnimis kaukėmis čia pamatysi vieną iš milijono, bet dėl šalčio vis tik dauguma veidus užsidengę.

Suprantu, kad slidinėjimas Švedijoje vyksta pilnu tempu ir Covid žmonių negąsdina. O ar negąsdina šaltis? Kai pažiūriu, kad ten -18C, pašiurpstu. Kaip išbūti visą dieną tokiu oru? Gal turi slaptų receptų? 
Šaltis ir Švedijoj šaltis. Kai pasileidi su vėjeliu prie minus penkiolikos, aišku, nosis braška. Prisisluoksniuoji  kaip svogūnas ir slidinėji. Sustoji šildančios kavos kas porą valandų, išsilukšteni iš batų. Galima vienkartinius kelių valandų „šildytuvus - pagalvėles“ į batus ir į pirštines įsidėti. Manau, kad nėra blogo oro, yra bloga apranga, blogas požiūris.

P.S. Jei norite patobulinti savo čiuožimo techniką ar išbandyti vieną iš penkiolikos slidinėjimo inventoriaus rūšių Švedijoje, rašykite Linui Samaškai facebook arba telefonu +37061007366