Maldos išklausytos – Liepkalnis atsidarė. Kalnų slidininkams tai dabar taip svarbu! Nes anksčiau galėdavai išvažiuoti bet kur. Slidinėjimas Liepkalnyje būdavo kaip bonusas, bet ne privaloma pramoga. Galėdavai apsieiti ir be jos. O dabar viskas pasikeitę. Ką gali žinoti, juk gali būti, kad didžiajai daliai vilniečių (dėl karantino apribojimų kitų savivaldybių gyventojai į sostinę atvykti negali) šį sezoną būtent Liepkalnis taps pirmąja ir vienintele galimybe „prasipūsti galvas“.
Vėją Liepkalnyje gaudė ir kalnufanai.lt. Čia dalinamės tų poros valandų įspūdžiais.

Bilietų įsigijimas

Galima įsigyti tik internetu. Sunkumų nebuvo. Viskas gana paprasta. Tiesa, kiek matome internete bilietai išperkami labai greitai. Tačiau jų gauti galima. Yra dvi galimybės – slidinėti 1 val., arba 2 val, kaina nuo 13 iki 25 eur. 

Liepkalnis. R. Grumbino nuotrauka

Automobilių aikštelė

Apsauga į aikštelę įleidžia tik turinčius bilietus slidinėjimui Liepkalnyje. Geras sprendimas išvengti atvykstančių slidinėti pagal „senąją tvarką“, kai bilietą nusipirkdavo vietoje. Automobiliams vietos užtenka, tačiau į slidinėjimo pabaigą buvo užimta didesnė dalis aikštelės vietų. 

Bilietų kasos

Internetu nusipirkus bilietą ir jį atsispausdinus (keistas dalykas šiais išmaniųjų telefonų laikais) prie bilietų kasų reikėjo iškeisti į slidinėjimo kortelę („ski pasą“). Eilių čia nemačiau. Vos keli žmonės. Penkios minutės ir jau galima keliauti slidinėti. Tiesa, pučiant vėjui dar porą minučių sugaišau bandydamas prikabinti „ski pasą“ prie striukės matomoje vietoje. Beje, prie kasų Liepkalnio darbuotojai ragina slidininkus laikytis dviejų metrų atstumų. Pagirtina.

Liepkalnis. R. Grumbino nuotrauka

Slidinėjimas

Išbandėme ilgesnįjį, dviejų valandų variantą. Tai buvo geras sprendimas. Nes vienos valandos tikrai būtų buvę per mažai. Į laikrodį pirmą kartą žvilgtelėjau, kai buvo praėjusi daugiau kaip valanda. Bet dviejų valandų užteko. Šaltokas oras, žvarbus vėjas į antros valandos pabaigą jau parginė link automobilio. Slidinėjant Alpėse tokiu metu irgi įprastai būdavo galima sukti į kavinę, atsigerti kavos-arbatos ir su naujom jėgom kibti į „šlaitų zulinimą“. Liepkalnyje, savaime aišku, kavinė uždaryta...

Keltuvai

Liepkalnio bugelinių keltuvų privalumas yra tas, kad išmokus jais naudotis yra nebaisūs jokie kiti keltuvai Europoje. Pradedantiems slidininkams jie sudaro keblumų, bet būtinai reikia paminėti, kad Liepkalnyje prie kiekvieno keltuvo apačioje buvo bent po kelis darbuotojus. Esant reikalui, jie visada padėdavo. Ir jei kuriam slidininkui susipindavo kojos, ar nugriūdavo snieglentininkas – keltuvai nedelsiant būdavo stabdomi. Jei jaučiatės netvirtai ant slidžių, tai būtinai prašykite darbuotojų pagalbos „prisijaukinant“ bugelį.

Liepkalnis. R. Grumbino nuotrauka

(Ne) eilės

Eilių nebuvo. Prie keltuvo laukti teko iki 30-40 sekundžių. Tiesa, į slidinėjimo pabaigą apie 15 val. tos eilutės pradėjo augti, iki 10-15 žmonių.

Trasos

Puikios. Sniego daug. Netgi sniego parkas yra! Galima bandyti „kilti į orą“. O mėlynose ir raudonose trasose tobulinti nusileidimo techniką. Sniegas trasose tikras, o sniego patrankos yra „išleistos žiemos atostogų“. Gal tik juodojoje trasoje buvo iki žemės „nudrožtų“ vietų. Bet nedaug. Ir tos trasos apačioje nedidelėje zonoje buvo pavojingai suskeldėjusi žemė. Bet ir ji yra nepavojinga, jei pirmiausia leisdamasis apžiūri trasą ir užfiksuoji sudėtingesnes vietas, o tik po to „pasileidi plaukus“. Bet ir didžiausiems greituoliams čia viskas baigiasi maždaug ties 70 km/h padala. Greičiau įsibėgėti neužtenka trasos ilgio. Juk ilgiausia trasa Liepkalnyje siekia vos 400 m. 

​​Liepkalnis. R. Grumbino nuotrauka

ORAI

Iki vasario antros pusės orai prognozuojami šaltoki. Todėl prieš važiuojant į Liepkalnį gerai apgalvokite ir pasirinkite šiltą aprangą. Specifika tokia, kad nuo kalno leidiesi iki 30 sek., o į viršų nejudant tenka kilti daugiau kaip 90 sek. Savaime suprantama, kad kūnas daug šilumos tokiu tempu neprigamina. Aišku, arbatos termosas nepamaišytų, jei pirmos valandos pabaigoje sušaltumėte. Nebūtina jo vežioti kuprinėje, juk automobilių aikštelė visai šalia.

SAUGUMAS

Čiuožiant nuo kalno vietos užteko visiems. Žmonių srautai tokie, kad visada gali surasti nusileidimui tokį momentą, kai tau niekas netrukdo. Kalbant apie pandeminį saugumą, Liepkalnyje tikrai jaučiausi saugiai. Slidininkai dėvi kaukes (tiesa, tai dažniausiai tai skarelės, ar pošalmiai). Darbuotojai tikrai rūpinasi, ragina ir perspėja, kad žmonės neužsimirštų ir nesibūriuotų. Mano patirtis rodo, kad daugiausia žmonių susirinkdavo trasų pabaigose – prie keltuvų. Tai įvyksta natūraliai, nes žmonės link jų atčiuožia didesniu greičiu. Bet čia raginu pačius Liepkalnio lankytojus – būkime sąmoningi! Mes turime galimybę šiuo tamsiu karantino laikotarpiu mėgautis čiuožimo nuo kalno malonumu. Saugokime šią galimybę.