Negyvosios kopos. Jos aukštai iškilusios virš Kuršių marių net ir žvelgiant iš kitos marių pusės – Kintų. Kintų miestelį ir kopas skiria 10 kilometrų. Šis pasakojimas apie trijų valandų plaukimą link kalno. Gyvo žmogaus link Negyvųjų kopų.

„Jūsų protinio danties traukimas buvo labai sudėtingas. Suleisti stiprūs nuskausminamieji. Turėsite šešių dienų antibiotikų kursą. Gijimas užtruks. Todėl negalite sportuoti mažiausiai septynias dienas“. 

Vajėzau. Sesutė iš „Žalgirio“ odontologijos centro Vilniuje net neįsivaizdavo kaip šie jos žodžiai žlugdo mano planus. Juk manęs po 8 dienų laukia plaukimas per Kuršių marias. Ką daryti? 

Prisipažinsiu, sesutės neklausiau. Intensyviai nebesportavau, bet į baseiną labai ramiai paplaukioti po trijų dienų nuėjau. Ir vieną kartą Balžio ežere apsukau du ratus – 3.6 km. 

Savijauta? Nekokia. Apsiblausęs. Kas vartojo antibiotikus, tas supras. Antibiotikai išdegina organizme ne tik blogąsias bakterijas. Jie išdegina viską. Palieka sterilią dykumą. Prasta naujiena prieš ištvermės išbandymą. O dar ir nuskausminamieji prieš kiekvieną naktį.

Tiesą sakant, dėl šiemetinio plaukimo per marias abejojau visus praėjusius metus. Karantinas, po karantino. Baseinai neveikia. Landų į baseiną per „aukšto meistriškumo grupes“ neieškojau. Bus kaip bus. Kai birželio 1 d. atidarė baseinus nusprendžiau pabandyti pasiruošti. Tris savaites paplaukiojau, bet po to turėjau išvažiuoti su reikalais 10-čiai dienų į Islandiją. Grįžau, savaitę paplaukiojau ir...dantis. 

Ar plauksiu per marias šiemet? Nesu didis planuotojas. Apsispręsiu nuvažiavęs į Kintus. O tų apsisprendimų turėjo būti ne vienas. Pirmas – ar startuosiu? Antras – jei startuosus, ar tęsiu plaukimą? Jis turėjo būti priimtas jau plaukiant, pasiekus pusiaukelėje už 5 km nuo kranto esantį laivą „Germanika“.

Nuotr. A. Juodeškos

Palaikymas. Mano Marija. Kaip visada. Nepakartojama. Palaikė nuolat. Nors įtariu, gal ir galvojo, kad vyras „beprotis“. Bet to neparodė. Užtat rinko mano plaukimui geliukus, ruošė ir prieš startą priminė gerti rehidrono gėrimus (beje, rehidronas man labai patinka!).

Dėl važiavimo į Kintus neabejojau. Net jei ir nebūčiau plaukęs, žinojau, kad plaukimo šventė ten yra puiki. Arlandas Juodeška ir jo šeima – nuostabūs. Pats Arlandas – varžybų organizatorius, kūrėjas, siela, variklis, motyvatorius, optimizmo šaltinis. Be viso šito jis šiemet pats 10 km per marias nuplaukė. Kosmosas. Kaip kosmonautai yra ir tie šeši plaukikai, kurie šiemet nuplaukė pirmą kartą surengtą 25 km distanciją. Didžiulė jiems pagarba ir susižavėjimas.

Nuotr. A. Juodeškos

Startas. Dėl praūžusios liūties atidėtas porai valandų. Nuo 6 iki 8 val. ryto. Buvo proga dar pasnausti. Snūduriavimo būsenoje ir startavau. Manau, kad mano tikslui tai tiko. 

Marios šį kartą buvo geros. Bangavo, bet tik „profilaktiškai“. Lyginant su praėjusių metų plaukimu, sąlygos buvo idealios. Net saulė po liūties pasislėpė debesyse. Plauk ir džiaukis. 

Nuotr. A. Juodeškos

Mano tikslas – pasiekti kitą krantą. Negyvąsias kopas. Neturėjau vilčių, kad mažiausiai 3 val. galiu išmojuoti rankomis „krauliu“ be sustojimo. Todėl apgalvojau strategiją ir jėgų taupymo režimas buvo įjungtas nuo pat starto. Planas buvo toks: 90 proc. – „krauliu“(t.y. – laisvuoju stiliumi), o likusius 10 proc. – „brasu“ (t.y. – krūtine). Ši proporcija nuo distancijos vidurio ėmė keistis „braso“ naudai. O finiše išsilygino – 50/50. Nes „brasas“ energetiškai, ko gero, yra labiausiai tausojantis stilius. Nors „kraulis“ neabejotinai greičiausias.

„Ramai, tu plaukei brasu? Negali būti!” – juokėsi senas draugas Nerijus su kuriuo apie 10 metų kartu lankėme plaukimo treniruotes. Jis žino, kaip aš nemėgau „braso“ ir kaip jo vengiau treniruotėse. Manau, tuom esu labai panašus į mūsų legendą Daną Rapšį. Kiek žinau, jam irgi nelabai sekasi plaukti „brasu“. Viskuo kitu plaukime Danas Rapšys už mane šviesmečiais pranašesnis.

Plaukimo per marias planas pasiteisino. Ramiai, bet užtikrintai. Ties 5 km laivu „Germanika“ pasiėmiau rehidroną ir pasimėgaudamas išgėriau. Suvartojau pakeliui ir tris geliukus, maždaug kas 40 min., persivertęs ant nugaros. Skrandis – metalinis. Mano užkandžiavimus atidžiai iš katerio sekė „angelai sargai“. Ne policininkai. Organizatoriai kiekvienam plaukikui skiria palydos katerį. Visas tris plaukimo valandas jaučiausi saugiai. Kaip namie. Ar iškyloje gamtoje.

„Lipk į laivą atsargiai, kojas gali mėšlungis sutraukti“. Taip patarė kurėno „Kuršis“ kapitonas 10-ties km finiše ties Negyvosiomis kopomis. Ir tikrai, apie mėšlungį aš galiu po kiekvieno bėgimo, ar plaukimo romanus rašyti. Bet... Šį kartą – nieko. Jokio mėšlungio. Stebuklas. Įlipau patenkintas į laivą ir netrukus organizatoriai greitaeigiu kateriu parplukdė į Kintus. Po nekokios pradžios viskas baigėsi tiesiog puikiai.

Nuotr. A. Juodeškos

„Tu nori plaukti 25 km? Neperplauksi“ – kaip kirviu nukirto vienas prie marių po apdovanojimų ceremonijos sutiktas nepažįstamas žmogus, kai garsiai dalinausi savo kitų metų planais. 

Ir tikrai. Šiai dienai jis teisus – šiandien tikrai neperplaukčiau. Bet po metų? Pažiūrėsim. Ačiū tau, nežinomas žmogau. Už trumpiausią pasaulyje motyvacinę kalbą. Po metų susitiksime prie Kuršių marių. 

Neslėpsiu – ir tada aš nežinosiu, ar galiu nuplaukti 25 km. Bet bandysiu. Reikės susitarti – su savo kūnu, protu, dvasia. Ir Kuršių mariomis. Nes jei Marios nenorėtų – nė vienas plaukikas niekada jų neperplauktų. 

Nuotr. A. Juodeškos

Nuotr. A. Juodeškos