Apie galimybę pamatyti veikiantį ugnikalnį Islandijoje pradėjau slapčia, bet konkrečiai svajoti šių metų kovo 20 dieną – tą pačią, kai po pasaulį pasklido pranešimai apie 6000 metų miegojusio ugnikalnio išsiveržimą tarp Keiliro ir Fagradalsfjalio kalnų. Nors geriau pagalvojus, tokią svajonę turėjau nuo pirmo apsilankymo Islandijoje 2018 metais. Tada gidas Edmundas Statkauskas, kuris Islandiją yra išnaršęs skersai išilgai, pasakojo, kad nėra matęs lavą spjaudančio vulkano ir svajoja kada nors jį pamatyti. Tai nėra dažnas reiškinys net ugnikalnių kupinoje Islandijoje. Daug kas prisimena  2010 metais išsiveržusį Eyjafjallajökull, o vidutiniškai 1 iš 130 ugnikalnių pabudimo laukiama kas 5 metus.
Simboliškai sutapo, kad kaip tik su Edmundu ir aplankėme veikiantį Islandijos ugnikalnį birželio pabaigoje. Likome sužavėti. Švelniai tariant. Žodžiais to neįmanoma nupasakoti. Štai kokie buvo mūsų patyrimai per dvi vaikštynių prie ugnikalnio dienas.

"nuotr. iš Kalnų Fanų archyvo"

Pirma diena. Labai gražu, bet truputį trūksta...

Šią dieną išsiveržimo zoną nuo automobilių parkingo vietos apėjome iš dešinės pusės. Užtrukome nuo 00:00 val. iki 3:00 val. ryto. Per 3 val. nuėjome 13 km su 800 m vertikalaus sukilimo. 
Išvažiavome vėlai – prieš vidurnaktį. Nors Islandijoje dabar baltosios naktys ir niekada visiškai nesutemsta, bet naktimis šviesa apsiblausia ir ugnikalnio spjaudoma lava matoma geriau. Vėjas buvo labai stiprus (gūsiai 30 m/s), debesys žemai. 
Automobilį pasistatėme specialiai ugnikalnio stebėtojams parengtoje aikštelėje. Tokių aikštelių - čia bent trys. Beje, ugnikalnis yra privačioje žemėje (kaip ir beveik visa Islandija), todėl už automobilio stovėjimą reikia mokėti 1000 Islandijos kronų. 
Nuo aikštelės nei ugnikalnio, nei iš jo kylančių dūmų nematyti. Ėjome apie 1 km nužymėtu taku iki kryžkelės. Kairėje  ženklas „road closed“ – ten  A ir B takai link ugnikalnio, tad pasukom į dešinę – C taku. Už  2 km pamatėme šviežios lavos laukus. Nuo jų kyla garai, bet lava jau praradusi raudonumą – juoda, stingstanti, bet dar šilta. Ši lava labai pavojinga – iš viršaus atrodo sustingusi, bet visada yra tikimybė įlūžti. 
Matėme ir iš žemių supiltą pylimą, nes vietos gyventojai saugosi, kad lava nepasiektų kelio. Bet ta kryptimi lava jau buvo sustojusi. Tekėjo į kitą pusę kur nėra grėsmės nei keliams, nei pastatams.
Atkreipėme dėmesį, kiek daug aplinkui mirgėjo mėlynų policijos ir gelbėtojų transporto priemonių žiburėlių. Buvo ieškomas dingęs turistas iš Amerikos, kurio žmona nesulaukė grįžtant ir kreipėsi į policiją.
Beje, aplink kalną Islandijos valdžia pristatė „live“ vaizdą transliuojančių kamerų. Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad šios kameros kartais fiksuoja bepročius, kurie per stingstančios lavos laukus bando prieiti arčiau ugnikalnio. Šiurpas ėmė vien nuo spėlionių, kad dingęs amerikietis galėjo eiti šiais laukais ir kas jam galėjo nutikti.
Nuėję apie 4 kilometrus už 500 metrų jau matėme ugnikalnį, kuris kas kelias minutes šaudė lavos pliūpsnius. Vaizdas užburiantis. Bet tuo pačiu traukiantis artyn – kaip vabzdį prie žibinto. Deja, bet arčiau prieiti iš šios pusės nebuvo galimybių, visi laukai nukloti stingstančios lavos, kuriuos bandyti pereiti galėtų tik savižudis. Ėmėmės paskutinio bandymo  - užlipti į aukščiausią apylinkės kalną (dar apie 300 m vertikalaus sukilimo). Matėme, kad į šį kalną ką tik užlipo dingusio amerikiečio ieškantys gelbėtojai. Užlipome ir mes. Prieš tai paklausėme apačioje automobilyje kolegų laukiančio gebėtojo – ar galime lipti? Atsakymas aiškus: „Aš neturiu teisės jūsų sustabdyti. Už savo saugumą atsakingi jūs patys“. Taigi, užlipome į kalną. Gal ir veltui – vėjas ten dar stipresnis, o kalnas paskendęs debesyse. Visiškai nieko nematyti.
Sutikome gelbėtojus. Susimojavome. Palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Pabuvę 5 minutes ant kalno supratome, kad debesys neišsisklaidys, teko leistis. Iš to, kad žemiau pamatėme fotografus su galingais objektyvais supratome, kad iš šio taško, už 300-400 metrų esantis ugnikalnis,  yra geriausiai matomas. Prieiti arčiau neleido stingstantys lavos laukai. Grįždami į automobilį 3 valandą nakties, matėme besiskirstančius gelbėtojus. Jiems taip pat reikėjo poilsio. Prieš atsisveikinant vienas jų pasakė, kad arčiau prie kraterio prieiti galima. Tik iš kitos pusės. Padėkojome, jau žinodami, ką veiksime kitą vakarą. 

"nuotr. iš Kalnų Fanų archyvo" 

Antra diena. Tobula!

Išsiveržimo zoną nuo automobilių parkingo vietos apėjome iš kairės pusės. Užtrukome nuo 23:00 val. iki 2 val.ryto. Per 3 valandas nuėjome 12 km su beveik 500 m vertikalaus sukilimo. 
Savaime aišku, gelbėtojai dingusio amerikiečio ieškojo nuo pat ryto. O mes prie ugnikalnio neskubėjome, vėl laukėme vakaro. Visą dieną važinėjome Islandijos vidurio žvyrkeliais, vadinamais F keliais, link Didžiojo geizerio Geisyr, Kerlingarfjoll kalnų, Gullfoss krioklio. Kiekvieną kartą lankantis Islandijoje vaizdai atima žadą. Bet šis tekstas apie ugnikalnį, tai grįžkime prie jo. 
Važiuojant į išsiveržimo zoną, oras nieko gero nežadėjo. Nors viduryje Islandijos oras buvo geras ir matomumas puikus, bet artėjant prie mūsų tikslo nuotaika bjuro. Matėme, kad kalnuose rūkas. Jis dengė viršūnes. Tai nuotaikos nekėlė. Tiesa, vėjas buvo gerokai silpnesnis nei išvakarėse.
Privažiavę parkingą jau žinojome kur eisime. Pasirinkome B kelią link ugnikalnio. Jis kiek ilgesnis, bet matėme pranešimus, kad A kelias yra užlietas lavos ir pavojingas. Vakarykščio entuziazmo jau nebuvo. Ėjome būdami beveik įsitikinę, kad vargu, ar ką įspūdingesnio nei vakar pamatysime. Kaip mes klydome! 
Paėjėti iki kalno teko apie 2,5 km. Į kalną lipant net ir specialiai čia nutiestomis virvėmis pasinaudojome. O po to dar 1,5 km ėjome rūke paskendusiu akmenų lauku. Gerai, kad takas buvo pažymėtas mediniais stulpeliais. Kitaip, ko gero,  būtume paklydę.
Ir tada... stebuklas! Takui leidžiantis žemyn per rūką ėmė ryškėti lavos upė. Kuo žemiau leidomės tuo vaizdas darėsi ryškesnis. Kurį laiką stovėjome kaip įbesti. Už poros šimtų metrų matėme kraterį ir iš jo besiveržiančias lavos upes. Panašiai nuo krioklio tekėtų vanduo, bet čia buvo apie 1000 laipsnių karščio lava. Nuostabus reginys. Prie pat lavos upės prieiti buvo galima, bet tik trumpam, po to tekdavo kuriam laikui atsitraukti. Buvo labai krašta. Liaudiškai tariant – antakiai svilo. 
 

Karštis tirpdė rūką. Toje vietoje viską puikiai matėme, rūkas buvo atsitraukęs. O vienoje vietoje karščio banga per debesis „prakalė“ plyšį iki pat dangaus! Tas plyšys nedingo bent 1,5 valandos, kurias mes praleidome prie lavos upės. Laiko sąvoka ir pojūtis ten dingsta. Grįžome labai laimingi. Nes matėme vieną įspūdingiausių gamtos reiškinių savo gyvenime. Jei ne skrydis kitą dieną į Vilnių, tai būčiau prie vulkano ėjęs kasdien. Be išeiginių. Pavydu Edmundui, jis liko Islandijoje dar dviem mėnesiams. Nors ką gali žinoti – kiek tas išsiveržimas tęsis? Įdomu, kad būtent šią dieną buvo praėję lygiai 100 dienų nuo šio ugnikalnio išsiveržimo pradžios. 
P.S. „Sveiki atvykę į saulėtąją Islandiją“, taip pranešimą apie po trijų paieškos dienų rastą amerikietį pradėjo gelbėtojas iš Islandijos. Lavos laukais pradingėlis nėjo, o tiesiog pasiklydo rūke. Gelbėtojai sako, kad jam pasisekė, nes jau keletą dienų Islandijoje vasara. Koks 10 laipsnių šilumos. 

"nuotr. iš Kalnų Fanų archyvo"

"nuotr. iš Kalnų Fanų archyvo"